jums nereikia prisijungti prie savo būrio? – paklausė ji pro šalį prajojus būreliui belgų kavaleristų. Žirgų kanopos mušė maršą į gatvės grindinį.
Taip, jam reikėjo kiek įmanoma greičiau susirasti savo būrį, bet kam ją jaudinti?
– Labiau bijau, ką man padarys mano sesuo ir jūsų brolis, jei paliksiu jus vieną gatvėje. Mano sesuo pririštų mane prie vežimo, o po to ketvirčiuotų. Jūsų brolis turbūt sugalvotų ką nors baisesnio.
– Bet jei nieko jiems nesakytumėte, jie ir nesužinotų, – susierzinusi atkirto Amelija. – Nes aš nesirengiu niekam pasakoti apie šią naktį.
Edmundas lengvu juokeliu tik norėjo praskaidrinti košmarišką naktį.
– Tuomet mane pasmerktų sąžinė, – tarė jis. – Negalėčiau sau atleisti, jei palikčiau jus vieną.
– Priešingai nei kai kurie džentelmenai, – sumurmėjo Amelija.
– Turiu dar daug laiko nusigauti pas savo būrį, – vylingai tarė jis. – Nemanau, kad Napoleonas dabar nemiega.
Gražūs žodžiai, bet kas žino, kiek mylių Napoleoną skiria nuo Briuselio? Edmundas girdėjo skirtingų nuomonių. Visgi, dėl vieno galėjo būti tikras – vyrai netrukus stos į kovą. Ir žus.
Dabar Edmundas sutelkė mintis, kaip Ameliją išvesti iš minios be jokių nuotykių. Kol pasiekė Šventojo Mykolo ir šventosios Gudulos katedrą, gatvės pratuštėjo. Katedra didingai kilo į nakties dangų. Gelsvas akmuo švietė tamsos fone. Edmundas pagalvojo, kad prieš mūšį nemažai vyrų stabtelės pasimelsti šioje gotikinėje bažnyčioje. Nuo to, kad pasimels, blogiau nebus.
Pasimels, kad nežūtų.
Edmundas papurtė galvą.
– Negalvok apie tai, – įsakė sau, bet jis jau dalyvavo daugelyje mūšių, matė, kaip žuvo daugybė šaunių vyrų. Kareiviai visada sakydavo, kad gali išnešti sveiką kailį tik iš tam tikro skaičiaus mūšių.
Mis Glenvil persibraukė akis pirštinėtais pirštais. Ar ji verkia? Jei tik būtų galėjęs ją apsaugoti nuo šios baisios nakties… Amelija buvo per graži ir per tyra, kad kas nors su ja taip šiurkščiai elgtųsi. Pagalvojęs, ką rengėsi padaryti tas padugnė, Edmundas sugniaužė kumščius.
Jiems abiem reikėjo kažkaip prasiblaškyti.
– Tai, kas nutiko kapitonui… kapitonui… kuo jis vardu? – Edmundas apsimetė, kad neprisimena.
– Fauleris, – Amelija išspjovė jo vardą kaip didžiausią bjaurastį.
– Kapitonui Fauleriui.
– Mes susiginčijome, ir jis mane paliko, – atsakė ji nusisukusi.
Niekšas.
– Dėl ko reikėjo susiginčyti, kad vyras jus paliktų?
Katedros durys atsidarė, iš vidaus sklido žvakių šviesa. Išėjo galvą nuleidęs uniformuotas vyras. Edmundas tikėjosi, kad jo maldos bus išklausytos.
Jis vėl atsisuko į panelę Glenvil.
– Papasakokite, dėl ko susiginčijote su kapitonu Fauleriu.
Ji ir vėl pasivalė akis.
– Jokiu būdu.
– Ar dėl to dabar verkiate? – spyrėsi jis. Edmundas išsigando, kad ašarų priežastis ne tas vyras, kurį matė skersgatvyje.
– Aš neverkiu! – sušuko ji. – Aš pykstu.
Pyktis daug geriau. Šaunuolė.
Ir jam taip lengviau. Jis pernelyg jaudinosi, kad, jei atguls mūšio lauke, daugiau niekada nebepamatys tokios gražuolės kaip Amelija Glenvil.
– Tai ne jūsų reikalas, – plykstelėjo ji.
– Be jokios abejonės, – nesitraukė jis. Elgėsi labai nedžentelmeniškai, bet bent trumpam nuvaikė kraupias mintis. – Bet sakėte, kad nesakysite apie tai nei savo broliui, nei mano seseriai, o man atrodo, kad būtų geriau, jei kam nors pasipasakotumėte, nes tos mintys jus užgrauš. Aš tikrai niekam neišplepėsiu.
Nes gali būti, kad netrukus bus negyvas.
– Kodėl turėčiau pasakoti jums? – arogantiškai paklausė Amelija.
Jis jau užsimiršo. Kalbėjosi su ja kaip su sau lygia.
– Taip, tokiems kaip aš geriau nepasakoti.
– Tokiems kaip jūs? – paklausė ji sutrikusi.
Ar dar reikia aiškinti?
– Esu tikras, kad kas nors pašnabždėjo mano gimimo aplinkybes jūsų švelnioms auselėms.
– Kaip tai susiję su mūsų pokalbiu? – paklausė Amelija ir nedrąsiai nusišypsojo. – Bet esate teisus, man kai kas pašnabždėjo apie jūsų gimimo aplinkybes.
Edmundas patenkintas šyptelėjo.
– Jūsų sesuo nemažai apie jus pasakojo, – tęsė ji.
Jis nusijuokė.
– Ką ji jums pasakojo? Kad buvau siaubingas berniūkštis, kuris ją erzino ir krėtė išdaigas?
– O jūs nesiginate? – Amelija dirstelėjo į jį, bet greitai nusisuko.
Taip jau geriau. Kas būtų pagalvojęs, kad jis džiaugsis, jog apie jį kalbama? Tačiau bent jau galėjo negalvoti apie blogesnius dalykus.
– Tesa negalėjo jūsų informuoti apie mano prasižengimus kariuomenėje. Apie tai seserys nieko nežino. Jų auselės taip pat švelnios.
Amelija suklapsėjo blakstienomis.
– Prasižengimus? Ar jūs koks palaidūnas? Nes mane įspėjo nuo tokių laikytis atokiau.
– Tuomet galvokite, kad jus įspėjau, – pajuokavo Edmundas. – Aš begėdis palaidūnas.
– Tikrai? – paklausė ji beveik pašnabždomis.
Ar jis nuėjo per toli? Ar priminė ją užpuolusį padugnę?
– Su manimi jūs visiškai saugi, panele Glenvil.
Amelija vėl į jį dirstelėjo, ir gera nuotaika staiga dingo. Ji nusisuko.
– Taip. Saugi.
O, kad jis tikrai būtų palaidūnas… Tuomet paragautų jos lūpų skonio ir išeitų į mūšį su gerais prisiminimais.
Jie ėjo tylomis, kol pasiekė Briuselio parką. Pagrindinis takas buvo apšviestas žibintų. Parke buvo tiek pat žmonių kiek vidury dienos, bet dabar niekas nevaikštinėjo susikibę už
