jis pašnabždomis.
Amelija pajuto, kad vėl telkiasi ašaros.
– Nepalengvės.
Jie pasiekė viešbutį kaip tik tuo metu, kai ant šaligatvio pasipylė jiems kelią pastojusi girtų belgų virtinė. Vienas vyriškis čiupo Ameliją už rankos ir kažką vapėdamas prancūziškai pamėgino atitraukti ją nuo Edmundo. Jo švarkas nukrito jai nuo pečių, širdis ėmė daužytis krūtinėje.
Ir vėl.
Bet Edmundas čiupo vyriškį už atlapų, papurtė, ir šis paleido Ameliją. Pakėlęs nuo žemės Edmundas metė jį į draugų būrį, nublokšdamas ant žemės dar kelis vyrus. Jie greitai pašoko ant kojų ir puolė prie Edmundo, bet jis čiupo Ameliją, pakėlė savo švarką ir įbėgo į viešbutį.
– Na, čia jūs saugi.
Amelija abejojo, ar dar kada jausis saugi. Ryte į duris gali pasibelsti pats Napoleonas. Vyrai gatvėse jautėsi gavę leidimą elgtis nevaržydami savo norų. Net ir tie, kurie anksčiau prisipažino mylintys, dabar svaidėsi žodžiais, žeidžiančiais labiau nei kardas.
– Ar… ar palydėsite mane į kambarį? – paprašė Amelija.
Edmundas ją apkabino, bet ir šį kartą tik norėdamas paguosti.
– Tiesiai į kambarį, kad būčiau tikras, jog esate saugi.
– 2~
Įprastomis aplinkybėmis lydėdamas jauną, netekėjusią moterį viešbučio laiptais tokiu vėlyvu paros metu Edmundas būtų palaikytas įžūliu, bet šį vakarą niekas nekreipė į juos dėmesio. Net jei kas nors juos pastebėtų, jam vis tiek reikia užbaigti, ką pradėjus. Palydėti ją į kambarį. Šiandien Amelija jau du kartus susidūrė su pavojumi. Gana. Tegu bus prakeiktas, jei nepasirūpins jos saugumu.
– Ar neprieštarausite, jei vadinsiu jus Edmundu? – paklausė Amelija jiems lipant laiptais. – Taip jus vadina Tesa, tad ir galvoju apie jus kaip apie Edmundą.
Jam atrodė taip intymu, kad Amelija taria jo vardą. Jie drauge praleido net ne visą valandą, bet kažkodėl atrodė normalu, kad ji vadina jį vardu.
Be to, jis jau visą valandą mintyse vadino ją Amelija.
Edmundas vėl nusišypsojo.
– Neprieštarausiu, bet tai reiškia, kad ir aš galiu vadinti jus Amelija.
– Ar tai bus labai sudėtinga? – atrėmė ji, nors ir nelabai tvirtai.
Edmundas apsimetė, kad jam dar reikia pagalvoti.
– Manau, įstengsiu. Žvelgiant iš šalies netgi būtų galima pamanyti, kad esame vedę.
Jie pasiekė antrą aukštą, kur buvo Amelijos kambarys.
– Kad jau esame tokie artimi, Amelija, – ištarė jis pabrėžtinai, – nėra jokios priežasties, kodėl neturėtumėte pasipasakoti, dėl ko susiginčijote su kapitonu Fauleriu.
– Ar liausitės mane spaudęs? – užsiplieskė ji. – Net nesiruošiu jums pasakoti. Tai asmeniška.
– Bet mes vedę, – pridūrė Edmundas. – Amelija.
Amelija pakėlė prie lūpų pirštą, ir Edmundas nutilo. Dabar jie buvo netoli jos tėvų kambario, kur pusryčiavo prieš dvi dienas.
Ji tyliai pasibeldė į duris.
– Maman, papa, grįžau.
Už durų pasigirdo žingsniai. Amelija parodė jam pasitraukti toliau.
Jos motina pravėrė duris.
– Dieu merci!3 Aš taip jaudinausi.
– Visai be reikalo, maman, – atsakė Amelija.
Na, žinoma, vieną kartą ją paliko vieną ir du kartus vos nepagrobė!
– Išvykstame iš Briuselio, – tarė motina. – Tėvas susitarė, kad karieta anksti ryte nuveš mus į Antverpeną. Tarnaitė pažadins tave penktą.
– Būsiu pasirengusi, – durys prasivėrė plačiau, ir Amelija pasilenkė pabučiuoti motinos į skruostą. – Pamėgink numigti, maman.
Durims užsidarius ji dar minutėlę luktelėjo ir parodė Edmundui eiti kartu.
Pasiekus jos kambario duris jis ištiesė ranką laukdamas, kad ji paduotų raktą. Tuomet atrakino duris, atidarė ir pasitraukęs praleido ją pirmą, bet Amelija sudvejojo.
– Ar pirma galėtumėte apžiūrėti kambarį? – nervingai paklausė ji. – Truputį bijau eiti vidun viena.
Edmundas žengė per slenkstį. Židinyje degė ugnis, bet kambarys skendėjo šešėliuose. Ant židinio atbrailos radęs ploną ilgą žvakę ja uždegė lempas. Kambarys nušvito.
Pasiėmęs vieną lempą Edmundas perėjo kambarį netikėdamas, kad kas nors gali slėptis šešėliuose ir laukti progos užpulti Ameliją, tačiau norėjo patikinti ją, kad čia saugu.
– Nėra ko baimintis, – tarė jis ir pastatęs lempą ant stalo padavė Amelijai raktą. – Man išėjus užsirakinkite.
Amelija paėmė raktą ir paspoksojusi į jį minutėlę pakėlė akis į Edmundą.
– Ar privalote skubiai keliauti pas savo būrį?
Tai bus mažiausiai dviejų valandų kelionė žirgu.
– Dar turiu laiko, – atsakė Edmundas.
Amelijos pečiai atsipalaidavo iš palengvėjimo.
– Ar galiu pasiūlyti gėrimų?
– Nesivarginkite.
– Man joks vargas, – jai nusitraukus pirštines, Edmundas pastebėjo, kad jos rankos dreba. – Manau, Selė čia paslėpė butelį šerio. Gal įpilti?
Jis labiau mėgo brendį.
– Šerio? Kodėl gi ne?
Amelija surado butelį ir dvi taures.
– Prašau, prisėskite, Edmundai.
Ji įpylė po taurę jam ir sau. Saviškę užsivertė vienu mauku.
Edmundas laukė, kol ji prisės pirma. Amelija atsisėdo į krėslą ir įsipylė antrą taurę.
Ji vis dar buvo įsitempusi po vakaro įvykių. Edmundas nežinojo, ar pajėgs ją palikti, kol ji tokia sunerimusi. Tik pats nesuprato, kodėl jaučiasi už ją atsakingas. Amelija buvo tik gražus veidelis. Labai gražus veidelis, bet galbūt ją išgelbėjus tapo kažkuo daugiau? Kažkuo, kas jam rūpi?
Edmundas
Ačiū Dievui (pranc.).
