pasijuto keistai. Kiek iš jų ši naktis išskirs amžiams? Tikriausiai jie norėjo dar akimirką pasijusti gyvi. Galbūt dėl to susiginčijo ir Amelija su Fauleriu. Galbūt Fauleris paprašė jos daugiau, nei ji galėjo duoti. Į mūšį išeinantys kariai visada norėdavo paskutinį kartą pasimėgauti moterimi.
Jiems einant per parką Edmundas iš už krūmų išgirdo įsiaudrinusius įsimylėjėlius. Turėjo išgirsti ir ji.
– Įtariu, kad kapitonas Fauleris paprašė privilegijos, – pamėgino spėti Edmundas. Žinoma, tai nepateisino jo poelgio, bet paaiškino, kodėl taip pasielgė. – Prieš mūšį vyrai dažnai nori moters.
Amelija sustojo kaip įkasta.
– Manote, kad jis man pasisiūlė?
Dabar Edmundas nebebuvo toks užtikrintas.
– Aš taip spėju.
Amelija žingsniavo toliau. Oi, kaip jis klydo. Fauleris jai nepasisiūlė, bet vis tiek ją paliko.
– Palikdamas jus gatvėje, įstūmė jus į pavojų, – tęsė leitenantas. – Tai neatleistina.
Ar jis negali kalbėti apie ką nors kita? Bet ką?
Ar įmanoma pasenti per sekundę? Nes dabar Amelija taip ir jautėsi. Vieną akimirką buvo jauna ir įsimylėjusi, o kitą…
– Neatleistina, – pakartojo ji, tačiau visas jo elgesys buvo neatleistinas.
Žinoma, Fauleriui tai nerūpėjo.
Jie toliau žingsniavo per parką link vartų kitoje pusėje. Jiems priėjus prie vartų Amelija pastebėjo įeinant porelę – jauną paprastai apsirengusią moterį ir aukštą pėstininką raudona uniforma.
Jaunoji moteris sustojo.
– Panele Glenvil?
Amelija įsistebeilijo.
– Sele? – Ji dirstelėjo į Edmundą ir paaiškino: – Mano kambarinė.
– Oi, panele, – sušuko ji. – Ar grįžtate iš puotos? Bus mūšis, jūsų tėvas nori anksti ryte išvykti į Antverpeną. Sukroviau jūsų daiktus. Ar man eiti su jumis? Tikėjausi trupučio… laisvo laiko, – išbėrė greitai.
Pėstininkas stovėjo įsitempęs šalia Selės. Jis įdėmiai nužiūrinėjo Ameliją ir Edmundą, bet kai atsisuko į Selę, jo žvilgsnis tapo švelnus ir mylintis. Amelija taip jai pavydėjo, kad ją nusmelkė fizinis skausmas.
Ji dirstelėjo į pėstininką ir vėl į Selę.
– Žinoma, turi tiek laiko, kiek tik nori, Sele. Tiesą sakant, iki ryto man tavęs nereikės, apsieisiu pati.
Kambarinė abiem delnais suspaudė panelės Glenvil ranką.
– Ak, ačiū, panele! Labai jums ačiū.
Tarnaitė truktelėjo pėstininką už rankos, jaunuolis greitai nusilenkė Edmundui, ir porelė dingo parke.
– Man atrodo, jis senas Selės draugas, – tarė Amelija tarsi būtų turėjusi pasiaiškinti Edmundui. – Neįtikėtina, kad jie susitiko čia, Briuselyje, kai visur tiek kareivių, bet jūsų sesuo ir aš sutikome mano brolį šiame parke vos atvykusios. Ir jūsų draugą, kiek pamenu. Ir draugą iš Londono, – mekeno ji.
– Koks laimingas atsitiktinumas, – pastebėjo jis.
Ne toks laimingas kaip šį vakarą, kad Edmundas kaip tik sustojo kitoje gatvės pusėje, kai ją užpuolė tas siaubingas sutvėrimas. Amelija vis dar juto jo rankas, užuodė nešvarios odos kvapą…
Amelija įsikniaubė į raudoną Edmundo švarką. Jo kvapas nuginė prisiminimą.
– Gražiai pasielgėte su tarnaite, – tarė jis.
Ji tik gūžtelėjo pečiais.
– O kodėl turėjau atsakyti? Gali būti, kad jai tai vienintelė proga.
Proga, kurios ji neturės. Kai Fauleris iš pradžių ėmė Ameliją merginti, ji ėmė svaičioti, kad savo pasakoje gyvens ilgai ir laimingai, bet pasirodė, kad gyvenimas toli gražu ne pasaka. Jame buvo daug melo, apgavysčių, skaudžių žodžių ir nemalonių nusivylimų.
Selė pasimėgaus bent keliomis laimės akimirkomis, nors Amelija tikėjosi, kad mergina patirs jų ir daugiau.
O Amelija nepatirs.
– Turėjau galvoje jūsų laisvą požiūrį.
Ji buvo taip pasinėrusi į savo rūpesčius, kad net išsigando.
Edmundas nusišypsojo.
Ji sumirkčiojo ir pirmą kartą per visą vakarą į jį pažvelgė.
Jis buvo aukštesnis už Faulerį. Nevilkėjo palto, tad aiškiai matyti, kad raumeningesnis. Iš po kiverio matomi plaukai tamsūs kaip naktis. Tankūs to paties atspalvio antakiai. Lūpos puikios formos, tarsi iškaltos genialaus skulptoriaus. Smakras stiprus, pasidengęs dienos barzdele, dėl kurios šis vyras truputį priminė palaidūną, koks skelbėsi esąs. Jo šypsena atėmė žadą.
Kai Amelija prieš dvi dienas susipažino su Edmundu, jis iškart padarė jai įspūdį. Su uniforma, apšviestas ryškios pro langus krintančios šviesos, kuri dar labiau paryškino švarko raudonumą, o šypsena net akino, atrodė toks gražus. Toks šaunus vyras, toks stiprus karys. Tesa turėtų juo didžiuotis. Nors tada Amelijos galva buvo pramušta kapitonu Fauleriu, vis tiek pagalvojo, kad būtų malonu susipažinti su Edmundu Samerfildu artimiau, ir kaip liūdna, kad dėl prastos kilmės jį visuomenė priima dar prasčiau nei jos pačios šeimą.
O koks iš tiesų skirtumas, kas kokios kilmės? Fauleris buvo gerbiamiausias žmogus, bet palikdamas ją vieną gatvėje pasielgė kaip prasčiokas. Ir viskas tik dėl to, kad…
Edmundo šypsena dingo.
– Kapitonas Fauleris jūsų neįvertino.
Amelijai akis ėmė gelti ašaros.
– Ne, visai nevertino. Visai.
Amelijos nuostabai, Edmundas ją apkabino. Ji žinojo, kad jis norėjo tik paguosti, bet ją apkabinus stiprioms rankoms, prispaudus prie raumeningo kūno, sukilo kitos emocijos. Tai buvo užuomina, ko ji verta ir ko niekada negaus. Dabar ji tai aiškiai suprato.
Amelija nuo jo nepasitraukė. Gali būti, kad daugiau joks vyras nelaikys jos savo glėbyje.
Galiausiai Edmundas ją paleido ir vėl ėmė eiti.
– Tai kodėl judu su kapitonu Fauleriu apsižodžiavote? – pakartojo jis. – Jei ne dėl to, kad jis jums siūlėsi.
– Nenoriu sakyti, – atsakė ji. – Tik ne jums.
Amelija iškart pajuto, kad jis pasišiaušė.
– Pamiršau, kad negalima pasitikėti
