jos veidą į save.
– Tai, ką pajutai, visiškai natūralu.
Amelija nusuko akis.
– Kitos jaunos moterys tokių dalykų vyrams nesako.
Galbūt ji trokšta vyro prisilietimo dėl motinos kraujo? Net Edmundo ranka įaudrino jos jusles.
Edmundas papurtė galvą.
– Nejau manai, kad kitos jaunos moterys, dalyvavusios puotoje, išvykstantiems vyrams nepasakė to paties?
– Kapitonas sakė, kad ne.
Edmundas atsilošė.
– Kapitonas kvailys.
Amelija vėl siektelėjo taurės ir išgėrė, kas buvo likę.
Jis parodė į taurę.
– Ko dar nepasakėte?
Ji pasijuto truputį apsvaigusi.
– Nieko. – Išskyrus tai, ką pripažinti buvo sunkiausia. Amelija paėmė butelį. – Liko visai nedaug. Gal norite jūs? – Ji pripildė jo taurę kaupdama drąsą prabilti.
– Fauleris nutraukė sužadėtuves, – galiausiai tarė ji.
– Jūsų laimė, – atrėmė jis.
Amelija pasišiaušė.
– Laimė? Laimė? – ji pašoko ant kojų ir nužingsniavo prie lango. – Lengva jums taip kalbėti, bet tai tik parodo, kad visiškai manęs nesuprantate!
– Tuomet paaiškinkite.
Amelija net negalėjo jo klausytis. Jos balsas nejučiomis ėmė kilti.
– Ar žinote, ką jis man pasakė?
– Sakykit.
– Jis pasakė, kad paprašęs manęs už jo tekėti padarė didžiulę klaidą ir kad taip pasielgė tik dėl mano kraičio. – Iki šiol Amelija apie tai nepagalvojo. – Sakė, kad jo tėvai buvo nusiteikę prieš mane, bet jis apie tai sužinojo per vėlai ir pasijuto įstrigęs.
– Atleiskite, Amelija, – Edmundas prakalbo tyliai, bet užtikrintai. – Tačiau jums labai pasisekė, kad už jo neištekėsite.
Dabar ji tai suprato, bet iki šiol vaizdavosi, kad Fauleris ją myli. Buvo tuo įsitikinusi. Nepastebėjo net menkiausios užuominos, kad jis nėra iki ausų jos įsimylėjęs.
– Jis man pagrasino, – tęsė ji. – Sakė, kad jei kam nors prasitarsiu, jog nutraukė sužadėtuves, jis visiems papasakos, kad aš pasileidusi tuštutė.
Edmundo veidas apsiniaukė.
– Niekšas!
Jo įsiūtis ją nustebino. Ir pamalonino.
Tačiau jis vis tiek nesuprato. Ją apkvailino. Apkvailino be jokių pastangų. Tas jai labiausiai ir nepatiko. Vieną akimirką tikėjo, kad Fauleris besąlygiškai ją myli, o kitą jis ją paliko pavojų kupinose Briuselio gatvėse.
Amelija atrėmė galvą į vėsų lango stiklą.
– Kokia prasmė apie tai kalbėtis? Tai nieko nepakeis.
– O ką pakeistumėte? – paklausė Edmundas. – Juk dabar jo tikrai nebenorite.
– Ne, – liūdnai atsakė ji. – Jo nenoriu.
Jis ir vėl nesuprato. Suvokusi, kad Fauleris ją apgavo, Amelija suvokė ir tai, kad daugiau niekada negalės pasitikėti jokiu vyru. Kaip žinoti, ar vyras iš tiesų ją myli? O to nežinodama negalės ištekėti.
– Bet… suprantate… – pamėgino paaiškinti ji. – Nemanau, kad kada nors ištekėsiu.
Jis pakilo, priėjo prie jos ir atsišliejo į sieną prie lango.
– Tauškiate nesąmones.
Amelija kilstelėjo smakrą. Ne nesąmones.
– Privalau susitaikyti su realybe. Mano istorija, mano šeima pernelyg skandalinga. Kas norės mane vesti? Na, nebent dėl kraičio. Jei mane taip lengva apkvailinti, kaip suprasiu, ar vyras nori manęs, ar tik kraičio?
– Aa, suprantu, – linktelėjo Edmundas. – Fauleris norėjo jūsų pinigų.
– Nenoriu vyro, kuris nori tik mano pinigų!
– Žinoma, kad ne, – atsakė jis mėgindamas ją nuraminti.
Amelija nusisuko nuo jo.
– Ak, liaukitės!
– Liautis ką? – nustebęs paklausė Edmundas.
– Liaukitės kalbėjęs banalybes, – išspjovė Amelija. – Taip ir žinojau, kad pasikalbėjus su jumis niekas nepasikeis!
Atrodė, kad jis ignoruoja jos jausmų proveržį.
– Argi iki Faulerio neturėjote nė vieno gerbėjo?
– Ne!
Tik Faulerį.
Amelija manė, kad jis tobulas kandidatas į vyrus. Toks gerbiamas. Jaunėlis grafo sūnus. Iš madingo kavalerijos būrio. Kai jo būrį išsiuntė į Briuselį, ji tarėsi taip įsimylėjusi, kad įkalbėjo tėvus vykti jam iš paskos. Atrodė, Fauleris džiaugiasi. Sužadėtuvės nudžiugino ir ją, ir tėvus.
Edmundas žengė artyn.
– Pamirškite Faulerį. Neleiskite, kad tai, kas nutiko su juo, nulemtų visą likusį jūsų gyvenimą. Dar rasite savęs vertą vyrą.
– Manęs vertą, – pakartojo ji sarkastiškai. – Negera vien nuo tos minties. Koks vyras vertas pasileidusios tuštutės, kurios šeima niekur nepageidaujama?
Edmundas vėl palietė jos smakrą ir privertė Ameliją pakelti akis.
– Matau tik labai gerai išauklėtą, gražią jauną moterį, kuri, įtariu, mąsto daug daugiau, nei tikisi dauguma.
Dabar jis stovėjo taip arti, kad ji matė kiekvieną jo barzdos šerelį. Amelija pajuto, kaip nuraudo, bet nežinojo, ar dėl Edmundo artumo, ar dėl žodžių.
– Kas dabar tauškia nesąmones?
Edmundas atsitraukė ir sukryžiavo rankas ant krūtinės.
– Būkit atvira, Amelija. Juk žinote, kad esate graži, ar ne?
Anksčiau taip galvojo. Taip sakė jos šeima. Jos tarnaitė. Kartais ją nužvelgdavo vyrai gatvėje, bet Fauleris taip pat sakė, kad ji graži. Ar tai buvo tik dar vienas melas?
– Kaip galiu būti tikra, kad man žmonės sakė, jog aš
