style="font-size:15px;"> – Bet vis dar esi linkusi netikėtai apalpti.
Marisa purtė galvą, vengdama susidūrimo su Koulo žvilgsniu. Pasakyk jam, kad tave išsekino būtent šis susitikimas. Juk laukdama ir bijodama pasimatymo, ji ničnieko negalėjo įsimesti į skrandį.
– Ne, pastaraisiais metais nesu nualpusi nė karto. Gydytojai šį sutrikimą vadina vazovagaline sinkope, tačiau mane priepuoliai ištinka labai retai.
Tiesa, būdama su Koulu, ji visada buvo labiau linkusi alpti. Tai pirmasis jųdviejų susitikimas po penkiolikos metų, tačiau viskas klostėsi lygiai taip pat kaip mokantis vidurinėje mokykloje. Marisa nenorėjo svarstyti, apie ką šiuo metu galvoja Koulas. Turbūt mano, kad ji yra patyrusi intrigantė ir puiki aktorė.
Staiga Koulas į moterį pažvelgė švelniai ir atlaidžiai.
– Negalėjai sugalvoti geresnio būdo išsigelbėti.
Marisa krūptelėjo. Koulo manymu, alpulys padėjo laimėti laiko ir pelnyti užuojautą. Ji buvo pernelyg susidrovėjusi, kad rodytų pyktį, tačiau tylėti irgi negalėjo.
– Tai ne apgavystė. Nežinau, galbūt sportininkai įpratę apsimetinėti. Be to, kodėl turėčiau stengtis, jei neturiu jokių galimybių, kad man pasiseks?
Koulas gūžtelėjo pečiais.
– Kad mane suklaidintum.
– Ar man pavyko?
Vyras atrodė taip, lyg šią akimirką norėtų dėvėti ledo ritulininko kostiumą. Marisai pavyko sutrikdyti Koulą. Ji vis dar jautėsi šiek tiek apsvaigusi, tačiau pajėgė judinti rankas ir kojas.
– Aš nepersigalvojau.
Marisa nuleido pečius ir žengė prie automobilio.
– Ar tikrai jautiesi taip gerai, kad galėtum vairuoti? – neištraukdamas rankų iš kišenių, pasiteiravo jis.
– Taip. Dabar jaučiuosi daug geriau, – pavargusi, sutriuškinta ir pažeminta, bet juk tai niekis.
– Viso gero, Marisa.
Netrukus Koulas uždarė automobilio dureles. Vieną kartą prieš daugelį metų šis vyras jau buvo atsisveikinęs su Marisa, o dabar padarė tą patį. Jo balsas skambėjo nepermaldaujamai.
Netikėtai Marisa pajuto stiprų netekties skausmą, bet iškart užgniaužė šį jausmą. Įlipusi į automobilį, ji pastebėjo susirūpinusį vyro žvilgsnį. Jau pajudėjusi iš vietos, dirstelėjo į užpakalinio vaizdo veidrodėlį. Jis vis dar stovėjo ant šaligatvio ir akimis lydėjo tolstančią transporto priemonę.
Nereikėjo čia važiuoti. Bet ji privalo įkalbėti Koulą. Tikrai nesusitaikys su tokiu pažeminimu.
– Regis, ir tau reikėtų pasikumščiuoti, – mestelėjo Džordanas Serengetis, gniauždamas bokso pirštines. – Galiu užleisti.
– Tau ir taip labai pasisekė, niekšeli, – atsakė Koulas, sukiodamas galvą į visas puses ir norėdamas taip prasimankštinti. – Gali išlieti pyktį nukaudamas kokį netikėlį ledo ritulio arenoje.
Džordanas vis dar žaidė Nacionalinėje ledo ritulio lygoje – šiuo metu atstovavo Naujosios Anglijos Aštriadančių komandai. O štai Koulas nebegalėjo tęsti karjeros dėl labai rimtos traumos.
Bet kiekvieną kartą, kai Džordanas atvažiuodavo į Springfildą, jie susitikdavo bokso ringe. Koului tai buvo puikus būdas prasiblaškyti po nuobodžių treniruočių sporto salėje. Net dirbdamas statybų vykdytoju, jis stengėsi palaikyti gerą formą.
– Artimiausias tris dienas nežaisiu ledo ritulio, – atsakė Džordanas, artėdamas prie Koulo su iškeltomis į viršų rankomis. – Tau tikrai reikėtų apsimauti bokso pirštines. Beje, nejaugi neturi jokios lėlytės, kuri padėtų atsipalaiduoti?
Marisa Danieli yra tikrų tikriausia lėlytė, bet jis verčiau parduos sielą velniui, nei užmegs su ja artimus santykius. Deja, moteris netikėtai atsidūrė jo glėbyje ir jis šitą dažnai prisimindavo.
Boksininko pirštine palietęs šalmą, Džordanas išsišiepė iki ausų.
– Ak, taip. Jau buvau pamiršęs. Vikė išmainė tave į kažkokį sporto agentą – koks, sakei, jo vardas?
– Selas Piaca, – atsakė Koulas ir nestipriai niuktelėjo Džordanui kumščiu.
– Jau prisiminiau. Saliamis Pica.
Koulas piktai atkirto:
– Vikė manęs į nieką neišmainė. Ji tiesiog…
– Pavargo – juk tu nesugebi įsipareigoti.
Koulas trenkė Džordanui dešiniąja ranka.
– Ji ir nenorėjo ilgalaikių įsipareigojimų. Vikė puikiai tiko trumpam romanui. Štai ir viskas.
– Manau, ji prisiklausė apie tave apsčiai gandų ir nusprendė, kad metas sprukti.
– Kaip jau sakiau, nė vienas neliko įskaudintas, – du vyrai toliau kumščiavosi bokso ringe, nekreipdami dėmesio į sporto salės triukšmą.
Net vėlyvą trečiadienio vakarą Džimio sporto salėje virte virė darbas. Patalpose buvo gana vėsu, tačiau vis tiek galėjai justi prakaito kvapą, girdėti sunkumus kilnojančių stipruolių riksmus.
Džordanas pasuko kaklą į šoną.
– Žinai, mama trokšta, kad pagaliau vestum ir surimtėtum.
Koulas sugriežė dantimis.
– Ji taip pat norėtų, kad tu kaskart nerizikuotum savo dantimis ledo ritulio arenoje. Bet juk to nebus.
– Tegu puoselėja viltį, kad bent jau Rikis pasikeis, – mestelėjo Džordanas, turėdamas omenyje vidurinį jų brolį. – Kažin kur jis šiuo metu yra?
– Filmavimo aikštelėje. Kažkur Italijoje, Rivjeroje. Pats minėjo.
Koulo ir Džordano brolis dirbo kaskadininku – o tai reiškia, kad kiekvieną dieną rizikuodavo savo gyvybe. Be galo kantri motina mėgo skųstis, kad augindama tris sūnus ir vieną dukterį kaip reikiant prisikankino. Žinoma, ne kartą kuris nors sūnų buvo susilaužęs kaulus, tačiau Kamila Serengeti apie jų nuotykius žinojo tikrai ne viską.
– Tai reiškia, kad jis ten, kur knibždėte knibžda paparacų, – bambėjo Džordanas. – Esu tikras, kad į kadrus su Rikiu paklius bent viena patraukli aktorė.
– Mama nori, kad Mija bent trumpam sugrįžtų. O juk ji Niujorke, – vienintelė brolių Serengečių sesuo siekė dizainerės karjeros, taigi, tik Koulas visą laiką būdavo Velsdeile.
– Koulai, žinau, būti vyriausiu broliu nelengva, – pradėjo Džordanas, lyg perskaitęs slapčiausias Koulo mintis, – bet turi pripažinti – iš visų mūsų geriausiai tinki į generalinio direktoriaus pareigas.
Koului
