ausimis ir įėjo į kabinetą. Pirmas dalykas, kurį jis padarė, užlipo į kėdę, paskui prisėdo prie telefono ant stalo ir patraukė prie savo krašto. Jis pakėlė telefoną, atsisėdo ant stalo krašto ir uždėjo ant ausies. Jis surinko savo viršininko telefoną ir, purtydamas kojas, laukė, skaičiuodamas pypsėjimą.
– Ulla! – išgirdo kitoje laido pusėje po penkiasdešimties tono.
– Draugas maršalas? Tai vadina ponas Precinct generolas Klop.
– Ahahh… tai tu? – Draugas Maršalas buvo nepatenkintas, – kaip viskas vyksta naujoje vietoje? Ilgai neskambinote, pradėjote pamiršti, kas jus maitina.
– Ne, ką tu, Eximendijus Janis oglu Snegiryov. Tiesiog nebuvo jokios priežasties veltui trukdyti pagyvenusiai galvai.
– Baska, sakai, nykštukas?
U- … ne, atsiprašau, nuleisk galvą.
– Gerai, išsiaiškinkime vėliau, apie pavaldinių ir savininkų etiką. Na, ką jūs turite, kažkas svarbaus?
– Taip!!!
– Ką tu klyk, pygiukas ne rusas?
– Atsiprašau, taip.
– Gerai, mes taip pat kalbėsime apie garsiai priimtino telefoninio pokalbio normos, priimtos per pirmąjį Maskvos ir Rusijos įstatymų leidybos asamblėjos svarstymą, ribas. Taigi, kaip jūs, Sneak Bug? Ir greitai eik, aš vėluoju į susitikimą.
– Ar jūs vakar vakare žiūrėjote kitą Skambučių centro numerį?
– Ne, aš turiu “DiViDishka”. O kas?
– Sankt Peterburge nosies pavogtas paminklas.
– O kas?
– Norėčiau ištirti šią bylą, jei leisite man, gerb. Pone Maršalai.
– Kas dar nosies, niekas man nepranešė, aiškiau kalbėk. Kuriam paminklui buvo nukirsta nosis?
– Na, su Gogoliu..
– Gogolio nosis nukirto?
– Ne, Gogolis turi istoriją apie FNL.
– O kas?
– Šios istorijos garbei Sankt Peterburge buvo pastatyta memorialinė lenta ir ji buvo pavogta. Ir aš grubiai žinau, kas tai padarė.
– benamis ar kas? Niekas kitas. Jis yra varis. O ko tu nori iš manęs?
– Spręskite šį verslą, kasetė.
– Taigi užsiimk, kas čia? Bet tik laisvu laiku.
– Bet man reikės išlaidų, kelionės išlaidų, maitinimo, apgyvendinimo viešbutyje, važiavimo taksi.
– M-taip. Pradėti reikėjo nuo to. Norėdami tiesiog nuvykti į Sankt Peterburgą, kiškį taip pat galite pasiimti traukiniu – “Bomzhovskoe” reikalas, taigi šiame viešbutyje nėra nieko. Jį galite pakeisti stotyje arba, blogiausiu atveju, benamiams rūsyje. Su jais jūs pavalgysite. O mieste ir pėsčiomis galite pasivaikščioti po Sankt Peterburgo lankytinas vietas. Biudžete nėra pinigų, kol nebaigsiu statyti kotedžo. Na, ar tu mane supranti?
– O iš mano “Strongpoint” kasos? Čia truputį rinkdavausi kolūkiečių baudas.
– Ir daug?
– Taip, to užtenka pirmą kartą.
– Gerai. Paimkite tai iš sąskaitos. Jei išspręsite problemą, grąžinsiu pardavimo kvitų išlaidas, bet ne?! Ne man spręsti, nes pinigai yra vieši.
– Gerai, Eximendijus Janis oglu Snegiryov. Aš, žinoma, turiu mažai laiko, bet aš ką nors sugalvosiu. – Ottila nuleido telefoną ir guli susitvardęs ant stalo, ištiestomis rankomis.
– Štai jis, naujas verslas! Dabar jie sužinos apie mane Petrovka 38.
Durys užkliūva, ir pasirodė nepaprastos jo pagrindinės pusės Isolde Fifovna matmenys.
– Ar valgysi? – švelniai paklausė ji, – ir nemėgau ant stalo, aš taip pat ją nušluostiau.
– Aš čia pusryčiausiu!
– Ką tai reiškia ČIA? Ar aš esu kaip padavėja ar kažkas? Eik į virtuvę ir valgyk kaip visi kiti. Aš nenešiu.
– Aš labai norėčiau, bet Maršalas turėtų man paskambinti.
– maršalas? Aš sakyčiau taip. Tada palauk. Sūnus atneš dabar tai, kas liko. Ir išlipi nuo stalo, Šerlokas Holmsas… Hahaha … – nusijuokė ji ir nuėjo į antrą trobelės pusę.
Priekinės gatvės durys užsikimšo, o durų durimis pasirodė kapralas Incephalopathas.
– Ar galiu turėti kasetę?
– Užeik ir atsisėsk… Mes turime verslą… Rytoj vyksime į Sankt Peterburgą. – Ottila atsistojo, pasisuko ir atsisėdo į kėdę.
– Kodėl?
– Pavogtas paminklas nosies Gogoliui ieškoti.
– Aaaaa … – encefalopatija įėjo ir atsisėdo į kėdę pavaldiniams ir lankytojams, numetusi pėdą koja. – Aš atsimenu, Bosai…
APULAZ 2
Harutūnas Karapetovičius atrodė plonas ir ilgas. Veidas buvo tipiškas kaukazietis. Plaukai pilki, ilgi iki pečių, net kaip šiaudai. Tiechkoje buvo tvirtas plikis, uždirbtas iš ankstesnio tarnautojo-sargo darbo kviestiniams darbuotojams. Anksčiau jis dirbo galvijininku, po dešimties metų kalėjimo – politiniu kaliniu. Anekdotas kaimo tarybos auditoriui papasakojo apie proletariato vadą Leniną ir net kiaules, ir šis griaudėjo. Leninas būtų reagavęs lengviau, tik nusijuokęs, bet ten vietinė valdžia – ne. Bet tai buvo posovietiniu laikotarpiu. Ir todėl, išnykus sovietinei sistemai, išnyko ir teistumas. Jis buvo reabilituotas ir jam suteiktos išmokos už dujas. Tačiau išėjęs į pensiją jis norėjo būti naudingas visuomenei, o paskui naujojo rajono policininko žmona patraukė mėlynomis akimis ir… likusi dalis yra APKABA… Taigi, manau, neprisiekusi… Taigi jis nuvyko pas kapinius į į rajono policijos pareigūną, o rangas liko iš armijos tarnybos.
Jam patiko anglų detektyvas Poirot ir todėl jis rūkė pypkę kaip Holmesas, jis juos tiesiog supainiojo. Jis, kaip ir Elkyl, nešiojo skrybėlę ir ūsus, tik gruzinus. Net cukranendrės iš dėžutės “Moonshine” iš Mariinsky operos ir baleto teatro darbuotojų nusipirko panašų ir uodegą. Batus pagal užsakymą pagamino kaimynas, kuris šioje zonoje tarnavo kaip batsiuvys. Jis netgi išmušė juos smeigtukais ir eidamas, ypač ant asfalto, spustelėjo kaip arklys ar mergaitė iš Brodvėjaus. Jo nosis buvo panaši į erelio, o didelės akys buvo panašios į lemurą.
– Taigi, – tarė Ottila ir atsisėdo ant specialios kėdės. Izya trenkė durimis ir įėjo į kabinetą. Ant padėklo jis nešė keptus plaktus kiaušinius su žuvimi ir mėgstamomis šviežiai spaustomis česnako
