gėda ar kažkas?! Aš tinkamas tavo tėvams.
– O gal mama? – Otila patyrė išplaktus kiaušinius ir su burna, spjaudydama trupinius, griežtai keikė: – Kiekvienas turi savo skonį, sakė induistas, nusileidęs nuo beždžionės ir apliedamas savo gaidį banano lapu. Ar nori akies?
– O! Atsiprašau, globėja, aš ką nors pamiršau … – Arutūnas Karapetovičius sugėdino ir atsisėdo į kėdę.
Staiga išdaužė gatvės įėjimo duris ir į kabinetą įžengė sena maždaug šimto metų moteris.
– Kas neuždarė durų??? Aš užsiėmusi, močiutė!!! – Bug Klop ir užspringęs…
Žmona išgirdo kosulį ir nubėgo prie jo su lakštu ir rašikliu, kad šis surašytų testamentą. Bet matydamas jo nenaudingumą, pasvyravo ir užpūtė vyrui kaulėtus pečių ašmenis. Ottila sukikeno ir išspjovė trynį.
O, Harutun, sena kremzlė, kodėl tu neužrakei durų už tavęs, kai atėjai? O tu, močiute, išeini, mes turime susitikimą.
– Kaip? paklausė kurčioji močiutė.
– Grunt! ateik po vakarienės!! – garsiai tarė Klepas.
– Valgyk, valgyk, mielasis su medetkų… Aš lauksiu. – šypsojosi močiutė ir pritūpė, nes kėdžių daugiau nebuvo, o mesti vietos čia nebuvo įprasta, ir niekas iš auditorijos į galvą neatėjo.
– Kokie pietūs? Kas? Aš pusryčiauju… O tada darbotvarkėje: darbas su pavaldiniais. – Ottila mostelėjo ranka ir, laikydama šaukštą su kiaušinio gabalu, patraukė mėlynę tiesiai į Harutuno akį, – o tu? – įšoko į kėdę, – nedėkingas vidutinybės, – tada pašoko ant stalo, – galite valgyti tik mėnesieną ir mušti veidus vienas kitam. Aš nesiruošiu vaikščioti kaip kojotas.. – ir kaip akrobatas, naudodamas kaladėlę, aš šokinėjau nuo stalo iki grindų, – ir susitaikiau su tavimi.. Parašyk pareiškimą ir viskas!
– Koks teiginys? Ką tu šauk? “Isolde Fifovna nutraukė jį karaliaus Kongo šauksmu”.
– Aha? – prasidėjo nykštukas.
– Ką tu šauksi? – paklausė ji ramiau ir tyliau, – ar nematai, ji ilgą laiką miega.
– Taigi čia, dabar, nakvynė? Incifalatus, išimkite šį pensininką. – Ottila susigrūmė į maišą ir užlipo ant kėdės toliau vakarieniauti.
– Aš esu incephalopatas, globėjas, o ne Incifalate. – pataisė kapralas ir nuėjo prie miegančios senolės. Lengvai įkišęs ją į cukranendrę, kaip Poirot ar Watson. – Mielasis, ale?! – atsisuko į Bosą, kuris jau sėdėjo prie stalo ir prie pievos.
– Bosai, ji, mano manymu, niurzgėjo.
– Ką? Išprievartauti.
– Na, gerai. Nekvėpuoja. Jis miręs. – vėl su baime balsu tarė Harutūnas. Jo lūpos suvirpėjo. Jis įsivaizdavo, kad jo laukia toks pat likimas. Harutūnas verkė.
Ottila užšaldė su burnos maistu. Jis pažvelgė į savo žmoną ir paklausė:
– Zhinka, eik patikrinti.
Fifovna priėjo ir pakėlė seną moterį už apykaklės. Kojos nukrito nuo grindų, o keliai neišsitiesė. Ji pakilo ir pastatė lavoną kaip vazą prieš puodelį, kvailai žiūrėdama į burną, pilną kramtytų kiaušinių.
– Pažiūrėkite patys, Schmuckai, ji mirusi ar ne?! – ir ruošėsi išvykti. – Jis, Žinka. Jūs atsakysite už Zhinka. ji sumurmėjo…
– Nuimk ją nuo stalo, tu kvaili!!! Ar tu… tikrai, ar kas? Aš čia ir viršininkas, ir viršininkas, ir jūs?…
Na, tai vėl prasidėjo. – sumurmėjo dėklas Intsephalopath.
– Ir jūs nemokamai naudojate Ottila Aligadzhievich Klop fondą! – trupiniai iš burnos išskrido, – ir apskritai… pah, šūdas, – jis išlupo iš burnos visą turinį ir sušuko, prieš lipdamas ant stalo. “Tu čia tarnaitė”. Gavai?
– Taip, mano viešpatie. -Donaldas Isolduška ir atsiklaupė. Jos galva buvo prakirsta ant stalo stovinčios vyro galvos. Ir jų galvos dydis tiesiog sužavės bet kurį pesimistą: Jos galva buvo penkis kartus didesnė už jį.
– Gerai, heh heh heh, atleisk man, išleisk šią močiutę pro verandos duris. Ne, geriau atokiau nuo trobelės. Jau rytas ir kažkas ją suras.
Žmona paėmė lavoną ir nešė ten, kur liepė savininkas. Galų gale ji taip pat dirbo pagalbine technikos specialiste, prižiūrėtoja ir sekretorės padėjėja, turinčia vyresniojo čiužinio laipsnį. Po minutės ji grįžo ir žengė žygiuodama prie stalo.
– metiau ją per tvorą.
– Ar tu kvailys ar kažkas? Tai augalo veteranas. Tiesa, sėdi. Žodžiu – bum.
– Tu valgai. – žmona pakėlė lėkštę aukštyn.
– Aš nenoriu. Jūs turėjote įdėti jį į mano lėkštę. Koks tai maistas? Išimkite, leiskite vaikams valgyti. Tik nesakyk jiems, ką aš valgiau. Ir tada jie niekina.
– Teisingai, jei iš tavo burnos yra kekšė. Ar jums reikia valyti dantis, kai paskutinį kartą juos valėte prieš šimtą metų? – žmona surinko indus nuo stalo ir nuėjo į gyvenamąją trobelės pusę.
– Būk tyli, moteris! Ką jūs suprantate kvapuose? Gerai, – nusimečiau rankovę trupiniais ir lašais nuo stalo. – Ką aš norėjau pasakyti. Huh?.. Taigi, pasiruošk eiti pas Petrą.
– Kodėl?
O, kolega, mes turime naują rimtą verslą. Pirmas ir paskutinis!
– Ar mes pervedami į Sankt Peterburgą? – Harutūnas ištraukė plaukus iš šnervių, nudžiugo ir susimovė cukranendrėmis.
– Ne, gerk vėsiau. Mes tirsime rimtą reikalą, o ne kirsime aplink tvartus, ieškodami pamestų viščiukų ir jaučio. Ir tada, kai jį surasime, būsime perkelti aukščiau…
– Kur jis yra į dangų?
– Kvaily, danguje nėra miestų, į Ameriką.
– O ko mes ieškosime? Ką reikia rasti, kad mus nusiųstų į Ameriką?
– Mes ieškosime nosies…
– Kieno nosis? – Harutūnas nesuprato.
Ottila užlipo ant stalo ir žengė į kitą pusę, arčiau kapralo. Jis atsisėdo ir apkabino kojas, su jais bendravo.
– Na, trumpai tariant.. – jis pradėjo pusbalsiu.
– O kas tada šnabždesyje?
– Nerdas, varžybos. Šį atvejį FED gali pašalinti.
– Aha!
