ar galiu naudotis tualetu?
– Tai įmanoma, – geranoriškai atsakė vyresnieji, – bet jei nuplausi.
– Kodėl? – Ottila pasipiktino, – aš esu sulaikytasis, tačiau jūsų valstijoje yra valymo ponia, ir jai reikia plauti grindis.
– Turėtų, bet neprivalo plauti dolnyak po tokių dvokiančių benamių. Na, tai kaip?
– Neplausiu taško! – paprastai kategoriškai pasakė Bedbug.
– Na tada šūdas į kelnes. Ir jei kažkas atsitrenks į grindis, tada apimsite visą skyrių.
– Tai prieštarauja įstatymams; tu turi parūpinti man tualetą ir telefoną.
– O kam aš dar skolingas? Aha? – atvyko seržantas.
Ottila nieko nesakė. Ir pajutęs, kad jis ketina užaugti, jis visi sutiko. Be to, niekas nemato.
– Gerai, sutinku.
– Gerai. seržantas pasidžiaugė ir nuvedė Klepą į tualetą. – skustuvas, milteliai ten, po kriaukle. O už techniką gaunu. Krizė, hahaha.
– O kur yra kibiras ir tualetinis popierius?
– Nuplaukite skustuvą kriauklėje ir pirštu nušluostykite užpakalį. – suklydo seržantas.
– Kaip čia? – nustebo Klopas.
– Kaip tu moki, aš iš esmės turiu švitrinį popierių, galiu pasiūlyti, o su paprastu popieriumi mes patiriame daug streso. Krizė šalyje. Be to, mes esame valstybės darbuotojai.
Ottila pasidarė rūgštus ant veido ir, paėmusi siūlomą popierių, užlipo ant tualeto. Pasigirdo garsus dulksna, Pentas pasisuko ir išėjo į lauką, uždarydamas postą. O Ottila atsipalaidavo, pažvelgė tarp kojų ir susiraukšlėjo. Ne tik skaudėjo rūgščių akių kvapą, bet ir visos kelnės iš išorės buvo suvilgytos mažu, nemalonios spalvos, smirdančiu drysnyaku. Apie tualetą nekilo jokių klausimų. Net lašai viduriavimo mirgėjo ant sienos.
Incephalopathas stovėjo prie kolonos ir, pamatęs iš posto pasitraukusį seržantą, greitai nubėgo prie jo.
– Sveiki! apchi”, – sukluso jis.
– Ką tu lauki anūkės? – sarkastiškai paklausė Pentasis.
– Koks anūkas? Apchi, – kvailas Arutūnas Karapetovičius.
– Ką jūs čia kuriate grimasas? O gal jis yra jūsų bendrininkas? Ką planuojate, kviestiniai darbuotojai?
– Kas? Apchi”, – išsigando Harutūnas.
– Ką tu kvailystę statai? Jūsų draugystė norima federalinės. Ar tu su juo?
– Aha? apchi, – sukrėtė skruostus incefalopatija. – ne. Aš jo visiškai nepažįstu. Pirmą kartą matau.
– O ką tu jam tada verdai? Stabas, dėdė. – Staiga seržantas sušuko. Harutūnas atsitraukė. – Jis pasitelkė tave, kaip ir tavo, ir tu?
– Ach, apchi, aš jį pažįstu, bet tai labai blogai ir tai tik jo žmonos dėka.
– Ką? – Pentas nusišypsojo.
– Aš miegu su jo žmona! – patvirtino Harutūnas. Seržantas nusišypsojo ir nuėjo šaudyti alaus dokumentų.
– O kada jis bus paleistas? – aidėjo į fojė.
– Kaip tualetas namuose, ir atsakymas ateis. Taigi tris dienas aš turiu teisę jį papurtyti.
– Ar galiu jam padėti? – pasiūlė Harutun visam vestibiuliui.
– Plauti tualetą?
– Taip, kad būtų paleistas greičiau.
– Ne, nereikėtų.
Harutūnas liūdnai nuleido galvą: Mdaa… jis ten pateko ir neturi pinigų, o Klopas buvo nuleistas.
– Ar turi pinigų? – kažkas pašnibždėjo tiesiai į ausį kūnui. Jis susiraukė visu kūnu ir apsisuko. Už jo stovėjo riebus ansamblis policijos uniformoje ir kramtė kietą mėsainį.
– Ne.
– Kodėl? Om yum yum.
– Ir pinigai, apchi, – Harutūnas susipainiojo mintyse ir, ištiesęs rodomąjį pirštą, ieškodamas mokinių, parodė į policijos posto duris. – O pinigai iš mano, apchi, virėjo, ten, beždžionės segtuve iš Klop.
– Kokia klaida? Ar tai pravardė?
Ne, jo pavardė, apchi, jis buvo sulaikytas tol, kol nebus nustatyta jo tapatybė.
– Aha! Om yum yum., Tad eikime, paimkime iš jo pinigus tarsi sau, ir atiduok man.
– Aha. Jis turi “apchi” kortelę.
– Atsiprašau. – Ir policininkas pasitraukė į prieškambario gilumą.
Po savaitės Bedbug buvo paleistas iš 78-osios policijos nuovados. Tai buvo penktoji šaka iš eilės, pradedant nuo stoties policininkų ir visur plaunant tualetus. Niekas prieš jį su tuo nesutiko. Ir jis turėjo nuplauti metinius nešvarumus.
Harutūnas pavargo jo laukti stotyje savaitę, buvo gera vasara. Jis susisiekė su vietos gopotu ir benamiu. Jo drabužiai virto grindų skuduru. Jo patinęs veidas nuo “ledo” – etanolio taurių, naudojamų benamiams ir pan., Valymo priemonė – pasidarė raudonas kaip šimpanzės užpakalis. Jo akys buvo užpildytos ašaromis ne tik iš sielvarto, bet ir nuo baisių pagirių. Jis sėdėjo Maskvos metro stoties perėjoje. Jo skrybėlė buvo apversta aukštyn ir gulėjo ant grindų. Jame buvo galima pamatyti centus: vieną, penkias ir dešimt monetų. Jis sėdėjo ant kelių ir šiek tiek čiulpė. Fingalai sunkiai praleido ašaras.
– Harutūnas? Ottila šaukė: “Su kuo tu susijęs?”
– Aha? Apchi, – lavonas lėtai pakėlė akis.
– Kelkis, tu čia sėdi? – klaidas sugalvojo ir pakėlė skrybėlę.
– Neliesk, apchi. – Harutūnas isteriškai rėkė ir griebė už skrybėlės. Kažkokia smulkmena iššoko ant marmurinių grindų ir suskambėjo. Skambėjimą girdėjo netoliese stovintys benamiai. Jie atrodė padorūs ir jaunesni.
– Labas, vaike, gerai, išlipk iš apgaulės. – sušuko vienas iš jų
– Nesivargink jo uždirbti duonos, Schmuck. – išsigando antra.
– Vali, Vali. – palaikė trečiąjį, – būdamas gyvas.
– Ar tu sakai man, jauniems žmonėms? – nustebęs atmerkė akis vietos detektyvas generolas Klopas.
– O? Taip, tai visai ne vaikas.
