šventoji.. Ar žinai, kiek bedarbių mūsų kaime nori tave pagrobti, kad užimsi savo laisvą vietą?
Harutūnas iš baimės patraukė akis ir liejo senatvės ašaras.
– Atsiprašome, užtaise į rankovę įdėta ne kulka, o užtaisas.
– Na, tada išgirsk, kiek aš paaiškinsiu trumpai: Eeee… ar jūs skaitėte Gogolį?
– Jis išgėrė mogaus.
– Ar tu juokauji?
– Tai buvo humoras. Žiūrėjau filmus su jo dalyvavimu.
– Tai gerai. Ar žiūrėjote filmą apie NOS?
– Apie kieno nosį?
– Na, ne apie tavo? … – Ottila nušoko nuo stalo, – vėl šmaikštavo?
– Mnn, taip! – dėmesį patraukė senis. Ottila pažvelgė į kūniškojo kirkšnį ir, išsipūtusiomis akimis, pakėlė galvą, mėtydama galvą į galą ir matė tik mieguistą rezginį.
– Sėdi fucking!! – sušuko jis. Kapitonas sėdėjo pradinėje padėtyje.
– Prisiminiau. Kasetė… štai kur vyras pametė nosį…
– Prisimeni?
– Teisingai!!
– Taigi mes jo ieškosime. Pati … – O Ottila pirštu kišo į lubas. – paprašė manęs pusę dienos. Jis labai paprašė, kad aš pats asmeniškai imčiausi šio klausimo. Taip sakant, perėmė asmeninę kontrolę.
– Dieve?
– Ne, tu kvailys, maršalas. Nuuu, mūsų dievas. Jis pasakė, kad nėra nė vieno vertesnio … – Ottila pašoko ant kelių, stovėdama pavaldi ir perėmė situacijos kontrolę.
– Ir kaip mes jo ieškosime. Tai istorija?! Negana to, jie mirė.
– Kas jie tokie?
– Na, šie, pagrindiniai veikėjai, jau seniai mirė… ir Gogolis yra pagrindinis liudytojas, tas pats… na, miręs.?! Tai ne humoras.. Aha?
– Kvailys. – Kuklis iššoko iš Incefalopatijos juosmens. -Mes ieškosime paminklo ant pavogtos varinės lentos. Arba benamiai, arba sukčiai. Vis dėlto paminklas NOSU, o gal… antikvariniai daiktai.!?
– O kas čia liks?
– Isolde ir Izzy pagrindiniam.
– Ar jis vis dar mažas?
– Nieko nėra maža, aš jau pažinau moterį jo metais.
– Tam nereikia daug proto: padėkite, išspjaukite ir nuėjo…
– Kaip žinoti, kaip žinoti…
– Ne, globėja, galėčiau likti, mano širdis silpna…
– Nieko, Sankt Peterburge jūs kvėpuosite dujomis ir palengvinsite.
Harutūnas taip pat norėtų pasakyti ką nors, kad liktų su Klopo žmona, tačiau jis susimąstė ir pažvelgė į nuskaitytą dvilypę uodegą ant kelio ir nykščiu prispaudė vabzdį į savo kelnių medžiagą.
– Ką norėjai išpūsti? – sarkastiškai užmerkęs akis paklausė Ottila.
– Neturiu nei pinigų, nei vaistų.
Na, tai yra išsprendžiama. Viskas apmoka biudžetą. Jei rastume nosį.
– O jei nerasime?
– Ir jei mes jo nerasime, tada visos išlaidos bus išskaičiuotos… iš jūsų.
– Kaip taip?
– Ir taip. Jei vis tiek užduosite kvailus klausimus, galite prarasti darbą. Gavai?
– Teisingai, supratau. Kada mes einame?
– Kvailas klausimas. Mes jau turėtume ten būti. Eime dabar!
– O kas taip greitai? Nepakavau lagamino?
– Mes visada turime jį paruošti. Tu žinojai, kur gavai darbą… Beje, tas pats…
– Ką?
– Nepakavau lagamino. Taip, mums jų nereikia. Atvykę nusipirk tai, ko tau reikia. Aš turiu banko kortelę.
– O jei nėra pakankamai pinigų?
– Jis išmes. – ir vėl apylinkės policininkas pirštu kišo į lubas ir pygmišku stiliumi šoktelėjo, naudodamas kaiščius, ant stalo, mojuodamas koja priešais kolegos nosį. Jis atsistojo ant kojų ir pėsčiomis perėjo stalą kryptimi nuo Arutūno iki savo kėdės. Ašaros ir nuėjo link išėjimo.
– Ką tu sėdi? einam! – ir mostelėjo ranka, – ir tarsi išilgai Sankt Peterburgo perbraukė Žemę…
Jie paliko tvirtovę, ant durų palikdami tik užrašą kreida:
“Nesijaudinkite. Mes palikome skubią komandiruotę į Sankt Peterburgą. Jūs likote Incephalate vietoje, o Izya – vietoj manęs. Aš!”
Ir apačioje yra papildymas kita ranka:
“Atsiprašau, Pupsik, aš grįšiu kaip turiu! Kol tavo blusa eis aukštyn. Palauk manęs ir aš grįšiu. Gal vienas…”
Izya perskaitė užrašą ir, rašydamas ant lapo savo tėvo ir Intsefalopatos ranka, paslėpė jį kišenėje ir nušluostė užrašą nuo durų.
– Na, sena ožka, tu ją gavai. – Pasiėmiau mobilųjį telefoną ir tėvui nusiunčiau SMS. Tada jis nuėjo į namą ir davė užrašą savo motinai. Ji skaitė ir gūžčiojo pečiais.
Leisk jam važiuoti. Mes jį pakeisime. Ir nė žodžio apie tėvo tęsimą. Gavai?
– Aišku, mama, aš suprantu… Ir paimkime kiaulę iš vadovo, aha? jis pasiūlė.
– Ką tu? Mes privalome daryti viską pagal chartiją ir teisingumą.
– Ir jis šaukia manęs teisingai?
– Jis yra režisierius. Jis geriau žino. Ir jis pats bus išteisintas prieš Dievą.
– Ar tas kabinamas ant sienos biure?
– Beveik. Ten kabo Geležinis Feliksas, jo pavaduotojas. Gerai, eik atlikti namų darbų.
– Aš padariau. Mama, ar aš galiu eiti pasivaikščioti prie upės?
– Eik, bet atsimink, šuniukas: nuskęsk, negrįžk namo. Aš tave užmušiu… Ar turi?
– Taip. – sušuko Izzy ir dingo už durų…
3 APULAZAS
