ne buzu, laukas buvo ariamas. Atgailavo, tiesiog pataikė. Klopas barškėjo.
– Taip, aš netrinu! – sušnibždėjo Idot. – “Kikas nuo mano tėčio bus”. – lėkė galvoje galvodamas.
– Na, ką, vadinsime tėvu? Apchi, – paklausė kvėpuojantis Intsephalopathas.
– Ar tempėte jį iš kaimyninės teritorijos? Bedugis paklausė ir susitrenkė plaktuku, išlygindamas nagą.
“Ne, apchi”, – sušnibždėjo Arutūnas Karapetovičius. – jis yra čia, šiukšlių sąvartyne.
Na, na, ką mes darysime? Ai, Idot?? – Vargelis suspaudė dantis ir vėl plakta tuo pačiu pirštu plaktuku. -… atsikelk!!! Kai aš kalbuosi su tavimi. Nekurkite iš savęs kirmėlės, vabzdžio, ką, jūs einate į savo planus?
– Ne. – Idot nustojo verkti, bet vis tiek bijojo.
– Ką tu ten padarei? – sarkastiškai paklausė Ottila, patraukdama vokus per akių lizdus ir susiaurindama juos, kaip kinietis. – Atsibodo? – išsitraukė šypsena Klop. – Atsakyk! – akimirksniu dar kartą sušuko Ottila.
– Aš, manau …, šūdas. – prisipažino Idot ir pažvelgė į Arutūną, laukdamas egzekucijos įsakymo. Ir šitas”, – linktelėjo galva, – aš buvau už kaklo skaudančio plauko, todėl nusiaukiau kelnaites, neturėjau laiko nušluostyti užpakalio, todėl trenkiau bash shack į kelnes ir įtrinau į varles. Dabar dega.
Ottila nurijo.
– Ką tu jam atėjai? Jis vis dar šūdas nuo kilometro nuo jo.
– Taigi jis, apchi, taupo, trinasi …!? – atsakė Intsephalopathas. – Pažvelk į delnus, apchi, jie yra sutepti hašišu..
– ir šūdas. – pridūrė Idot. – Aš neėmiau popieriaus su savimi ir delnais nušluostiau užpakalį.
– Kuri ranka? – sarkastiškai paklausė Klopas.
– Abu. – Maždaug penkiolikos metų vaikas, aplamdytas punk ar schmuck stiliaus, apžiūrėjo rankas ir pasirinko nešvarų. – tai šitas.
– Eime, Harutun, užuosk. – paklausė Ottila.
– Ką? apchi. – paklausė kapralas.
– Uoskite ranką ir padarykite sanitarinę bei epidemiologinę išvadą apie odai tepamos medžiagos sudėtį. Gavai?
Incefalopatija sutinkamai mostelėjo galva ir nenoriai ėjo prie vaiko ir gurkštelėjo ranka prie nosies. Aš užuodžiau garus, kurie išgaravo iš delno, ir virpinau nosies galiuką, tada nosies tiltą, tada inercija banga perėjo į kaklus, kaktą ir lūpas, ir buvo aišku, kaip jis visa tai prarijo. Idoto delno kepurė ir pirštai smarkiai susispaudė, priglaudė labai ilgą Arutūno nosį ir patraukė prie jo.
Harutūnas sugriebė kumštį abiem rankomis, susiraukė į veidą ir bandė išplėšti jam iš nosies, tačiau vaikas anksčiau buvo atpalaidavęs pirštus ir staiga jį pašalinęs. Incephalopathas suraukė galvą į užpakalį ir beveik nukrito ant užpakalio. Jis atsigavo ir padavė Idotui slapuką. Jis, ne kartą gavęs tokį daiktą, išvengė ir Harutūnas, praleidęs, po rankos inercijos ir nukrito į gėlių lovą.
– Na, ar dvokia? paklausė Klopas ir perdavė savo mažą ranką kolegai, kad šis galėtų atsikelti.
– Mdaa, apchi. – Arutūnas atsistojo pats, atmesdamas Klepo pasiūlymus.
– Kas yra “Mdaa”?
– Aš nepadariau, Apchi, – mikčiodamas ir laikydamas už nosies, Harutūnas perėjo.
– Ar patikrinote jo dokumentus?
Taip, tai lankytojas, apchi, iš Kazachstano, kur yra chuyka.
– Koks kvapas?
– Na, apchi, Chuiskaya slėnis, ten auga kanapės.
– O kas čia atsirado? – paklausė Idota Klop.
– O ką tu čia atėjai? – atsakė Idot.
– Ar tu esi kurtas? Aš čia gimiau.
– Neatrodo, kad jis atėjo čia? – Pabrėžė pirštą į Intsephalopath Patzan.
– O kaktoje? apchi. – papurtė nosį ir išskėtė dramblius Kaukazo Harutune.
– paklausiau, kas čia atėjo?
– Rodaki pajudėjo. Aš ten taip pat negyvenau. – nuobodus paauglys.
– Ir ką, tu negali pamiršti Anasha? Skuba?
– Aš nesuprantu, ką tu turi omenyje? Sakau, šūdas ir delnu nušluostė užpakalį…
– O kas tu toks vulgarus? Ne Kentai, visi su tavimi, ir terminas… Dešimt šviečia.. Che nesijuoki?
– Bent jau apchi. – pridūrė Harutūnas. – Pliusas – pasipriešinimas valdžiai.
Vaikas paraudo.
– Ir ko Kazachstane jie nesiūlo už anasą? – Ottila pakeitė savo toną.
– Na, iš tikrųjų jie pasodina, – Idot trina nosį. – bet aš dirbau legaliai.
– kas yra legalu? apchi. – nustebino Harutūnas.
– Kanapės surinktos? Ei! – Ottila vėl trenkė tuo pačiu pirštu plaktuku.
– Kaip čia? Kažkas tu, apchi, vairuoji nesąmonę, schmuck. – sušuko Arutūnas.
– Kur tu jį pagavai? – klaidas Klopas. – toli nuo čia?
– Ne, per namą, šiukšliadėžėje. Apchi, o svarbiausia, jis auga ten tolygiai, kaip sode.. Pasodinote, apchi, šunį?
– Palauk, Harutun,.. ateik čia, syudy? – liepė Klepas.
Idot nenoriai kreipėsi.
– Sėskis. Ottila nurodė į šalia esantį kibirą ir apvertė, bet jis buvo be dugno. Idot atsisėdo.
– Ištiesk rankas į mane, palink žemyn… Čia. Dabar, Harutun, atnešk laikraštį.
– Iš kur? apchi.
– Paklausk savo žmonos..
– Pisyunya, duok man laikraštį! apchi.
– Kas? Pisyunya?
– Apchi, apchi, apchi … – Harutūnas pasidarė raudonas
Idot sušuko.
– Ką tu juokiesi? – Ottila atsisuko į prieangį. “Izolda, atnešk popieriaus čia!”
– Imk pats! Ne pamotė užaugo! Isolda
