užmerkęs akis paklausė Ottila.
– Neturiu nei pinigų, nei vaistų.
Na, tai yra išsprendžiama. Viskas apmoka biudžetą. Jei rastume nosį.
– O jei nerasime?
– Ir jei mes jo nerasime, tada visos išlaidos bus išskaičiuotos… iš jūsų.
– Kaip taip?
– Ir taip. Jei vis tiek užduosite kvailus klausimus, galite prarasti darbą. Gavai?
– Teisingai, supratau. Kada mes einame?
– Kvailas klausimas. Mes jau turėtume ten būti. Eime dabar!
– O kas taip greitai? Nepakavau lagamino?
– Mes visada turime jį paruošti. Tu žinojai, kur gavai darbą… Beje, tas pats…
– Ką?
– Nepakavau lagamino. Taip, mums jų nereikia. Atvykę nusipirk tai, ko tau reikia. Aš turiu banko kortelę.
– O jei nėra pakankamai pinigų?
– Jis išmes. – ir vėl apylinkės policininkas pirštu kišo į lubas ir pygmišku stiliumi šoktelėjo, naudodamas kaiščius, ant stalo, mojuodamas koja priešais kolegos nosį. Jis atsistojo ant kojų ir pėsčiomis perėjo stalą kryptimi nuo Arutūno iki savo kėdės. Ašaros ir nuėjo link išėjimo.
– Ką tu sėdi? einam! – ir mostelėjo ranka, – ir tarsi išilgai Sankt Peterburgo perbraukė Žemę…
Jie paliko tvirtovę, ant durų palikdami tik užrašą kreida:
“Nesijaudinkite. Mes palikome skubią komandiruotę į Sankt Peterburgą. Jūs likote Incephalate vietoje, o Izya – vietoj manęs. Aš!”
Ir apačioje yra papildymas kita ranka:
“Atsiprašau, Pupsik, aš grįšiu kaip turiu! Kol tavo blusa eis aukštyn. Palauk manęs ir aš grįšiu. Gal vienas…”
Izya perskaitė užrašą ir, rašydamas ant lapo savo tėvo ir Intsefalopatos ranka, paslėpė jį kišenėje ir nušluostė užrašą nuo durų.
– Na, sena ožka, tu ją gavai. – Pasiėmiau mobilųjį telefoną ir tėvui nusiunčiau SMS. Tada jis nuėjo į namą ir davė užrašą savo motinai. Ji skaitė ir gūžčiojo pečiais.
Leisk jam važiuoti. Mes jį pakeisime. Ir nė žodžio apie tėvo tęsimą. Gavai?
– Aišku, mama, aš suprantu… Ir paimkime kiaulę iš vadovo, aha? jis pasiūlė.
– Ką tu? Mes privalome daryti viską pagal chartiją ir teisingumą.
– Ir jis šaukia manęs teisingai?
– Jis yra režisierius. Jis geriau žino. Ir jis pats bus išteisintas prieš Dievą.
– Ar tas kabinamas ant sienos biure?
– Beveik. Ten kabo Geležinis Feliksas, jo pavaduotojas. Gerai, eik atlikti namų darbų.
– Aš padariau. Mama, ar aš galiu eiti pasivaikščioti prie upės?
– Eik, bet atsimink, šuniukas: nuskęsk, negrįžk namo. Aš tave užmušiu… Ar turi?
– Taip. – sušuko Izzy ir dingo už durų…
– U, – kontrolierė, kažkokio Latvijos kolūkio gimtoji, papurtė galvą, leisdama lankytojams pro šalį. – Sąžinės nėra, akivaizdu, kad veidas nėra rusiškas, o generolo uniforma vilkima.
– Ir už tai numatyta administracinė nuobauda.. – paaiškino servo Golytko gimtoji iš Lvovo.
– Štai štai mano pasas su įbrėžimu Harutūnas Karapetovičius ir įteikė jam pentakojį. – rusų kalba. Aš rusas, mano!
– Kaip ir aš, – pridūrė pentas
– Ir aš. – išskleidusi akis, pridūrė kontrolierius.
– Na, tau viskas gerai. – Lapų pasas tarė pentą, – nors ir sekundę, – pažvelgė iš po kaktos, – ar tu esi menininkas? – į daugiaspalves akis, po kurių jis pažvelgė į ausį, – ar zoofilas?
Ottilos akys nubluko ir jis paniro kaip želė, žvelgdamas į Intsefalopatą. Kūnas parausta.
– Na, dygsnio, su kuriuo galvijais jūs gyvenate, ar namuose kultūrą? – palydovas perdavė pasą Harutūnui.
– koks esu menininkas? Aš nesu nuolatinis vietinio Sokolovo upelio kaimo, Leningrado srities, padėjėjas.
– O, nuobodu, išeik iš čia. – pasiūlė budintis pareigūnas.
– Štai mano ID.
– Kapitonas, sakai? – seržantas subraižė skruostą ir įdėjo į burną sėklą. – Na, tu esi laisva, ir ši ateis su manimi.
– Ką reiškia “ateik su manimi”? – pasipiktino Bedbugė. – Leisk man paskambinti mano viršininkui dabar? Jis nustatys tavo smegenis…
– Jūs skambinate, skambinate ten, mano kabinete, ir pradžioje aš jus išbandysiu ieškodamas, gal esate čečėnų teroristas ar pabėgote nuo savo tėvų. Nagi, eime. tarnas rėkė ir jį tiesiog šaukė: arba su užpakaliu, arba su statinaite, Ottilas buvo patikėtas jam puolimo šautuvu geležinkelio sargybos budėjimo kambaryje. traukinių stotis. Ancefalopatija sekė paskui jį ir netgi norėjo su savo Ottila degti ugnimi, kaip atrodė Klopas, tuoj pat dingo už kolonos ir apsimetė nežinąs Klepo.
– Harutun, paskambink Isolde, leisk jam atnešti dokumentus! – sušuko Klopas.
– Ir greičiau, – pridūrė seržantas, – kitaip jis ilgai liks su mumis”.
– O kada jis bus paleistas? – paklausė Harutūnas.
– Kaip nustatyti žmogų…
– Trys dienos? – nusišypsojo senis.
– O gal treji metai. – atsakė palydovė. – jei jis nesipriešins valdžiai. – ir trenkė durimis iš vidaus.
Incephalopathas kairiosios rankos pirštais apkabino ploną smakrą ir, mosuodamas po nosimi, nusprendė atlikti užduotį, kuri tiko jam ir jo Bosui. Jis greitai išėjo iš stoties į gatvę ir iškart sustojo.
– Kur aš einu? – paklausė Harutūnas.
– Isoldei, tu kvaili. – sarkastiškai atsakė vidinis balsas.
– Taigi nėra pinigų? Į ką aš eisiu?
– O tu, dėl savo mylimojo, vogi ten, iš to riebaus veido, sėdinčio juodame džipe.
– Ne,
